kevėškepuris

kevė́škepuris, -ė smob. (1) apykvailis žmogus, išsižiojėlis: Ar tas kevė́škepuris gaus bene pačią kokią? Srd. Eik tu, kevėškepuri, kur žioplini! Vl. Antai kures tas kevė́škepuris eina: įsireižęs, nosį papūtęs, ant šono kepurę parkreipęs ir kaktą išvertęs Rs. Jei su tokiu kevė́škepuriu draugausi, patį kvailu vadys Skr. Jis toks kevė́škepuris, seniai toks išsižiojęs Jrb.